Profesinis kelias: nuo talmanės iki geležinkelio vadybininkės

Ne veltui sakoma, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Toks pavyzdys yra ir mūsų įmonėje. Jau 18 metų esanti KKT komandos dalimi Tatjana Pontajeva - geležinkelio vadybininkė, kuri nuo jaunystės matė, kaip mama dirbo vienoje iš uosto įmonių ir tai ją visuomet žavėjo. Todėl neatsitiktinai ir mūsų pokalbio herojė pasirinko įmonę uoste bei profesinį kelią joje, apie visa tai ir kalbamės.

• Pasidalinkite, kaip mamos pavyzdys jus užkrėtė rinktis profesiją uosto įmonėje?

Kiek pamenu save vaikystėje ar paauglystėje, mamos darbas visuomet buvo susijęs su veikla vienoje iš uosto įmonių. Ir galiu pripažinti, jog ji savo pavyzdžiu suformavo suvokimą apie atsakingą požiūrį į darbą. Už tai esu jai dėkinga, nes įskiepyta atsakomybė itin praverčia dabartiniame mano darbe.

Grįžtant prie realios pažinties su uosto veikla ir įmonėmis jame, visa tai patyriau baigusi 12 – ą klasę, kai mama vasarą pakvietė atlikti praktiką savo vadovaujamame  skyriuje. Tuomet aiškiai supratau, kiek daug yra galimybių įmonėse, kurios veikia Klaipėdos uoste ir tai, kad savo profesinį kelią siesiu būtent tik su juo.  

• Akivaizdu, jog sėkminga vasaros praktika nutiesė galimo profesinio kelio pasirinkimą. Ar nuo geležinkelio vadybininko pareigų ir startavote?

Tikrai ne. Mano profesinis kelias buvo įvairus. Per du veiklos dešimtmečius teko dirbti talmanės pareigose, vėliau tęsiau karjerą apskaitos operatoriaus pozicijoje bei išbandžiau jėgas buhalterijoje, kur buvau atsakinga už dokumentų ir sąskaitų – faktūrų rengimą klientams. O didžiausią praktinį žinių bagažą sukaupiau dirbdama Ro – Ro ir konteinerių terminalų dispečerinėse, - dispečere.

• Teko girdėti, kad dažnai krovos terminaluose karjeros startas yra talmano pareigybė, kodėl?

Kaip jau minėjau ir aš pradėjau nuo šios pozicijos savo karjeros kelią. Ir esu dėl to laiminga, nes tik šioje pozicijoje supratau, kaip veikia krovinių krovos sektorius, įgijau pagrindines kompetencijas, kaip dirbama krovos terminale, kaip yra derinamos įvairių lygių krovos užduotys atsakingiems darbuotojams, išmokau vykdyti atsakingą komunikaciją bei kokybiškai bendradarbiauti. Todėl manau, kad esant vidiniam žmogaus norui ši pareigybė gali tapti tramplinu į aukštesnes pozicijas.

• Kaip nestandartinė profesija - geležinkelio vadybininkės tapo Jūsų kasdienybė?

Čia tinka posakis: sukrito visos teigiamos aplinkybės. Išėjus tuometinei darbuotojai, kuri atliko šias pareigas, galimybė buvo pasiūlyta man. Ir natūralu, aš jos neatsisakiau, o priėmiau naują profesinį iššūkį ir drąsiai žengiau pirmyn.

• Kokia yra Jūsų pagrindinė veikla?

Kasdien atlieku šiuos pagrindinius darbus: planuoju ir organizuoju reikalingų riedmenų atvykimo ir išvykimo iš / į terminalus procesą. Koordinuoju ir vykdau efektyvią komunikaciją su klientais bei geležinkelio atstovais. Rengiu dokumentus informacinėse sistemose.

• Gal galite išduoti paslaptį, kiek per vieną darbo dieną daugiausiai buvo aptarnauta riedmenų (patikslinimas: pakrauta ir iškrauta konteinerių)?

Istoriškai terminalas iki Rusijos karo su Ukraina ir sankcijų įvedimo sugebėdavo aptarnauti 120 riedmenų. Mano karjera, kaip geležinkelio vadybininkės prasidėjo būtent nuo šio apribojimų meto ir akivaizdaus riedmenų sumažėjimo, todėl pasiektas dienos rekordas buvo 80 vagonų.

• Tenka pripažinti, tačiau tam tikros pareigos vis dar neretai mūsų visuomenėje skirstomos į „moteriškas“ ir „vyriškas“. Ar tenka susidurti su tokiu požiūriu šiose pareigose?

Šiame etape man netenka susidurti su pareigų skirstymu pagal lytis, tačiau praeityje pvz. dispečerio poziciją užimdavo išskirtinai vyrai. Manau, jog tuomet buvo klaidingas įsitikinimas, jog šios profesijos darbą privalo dirbti tik vyrai.

• Kokių savybių reikalauja šitas darbas?

Gerų bendravimo įgūdžių, kruopštumo ir atidumo detalėms bei atsakingumo. Sugebėjimo greitai priimti didelius informacijos srautus iš visų suinteresuotų pusių ir mokėti prioretizuoti darbų eiliškumą.

• Reikia pripažinti, kad ne kiekvienas žmogus vienoje įmonėje galėtų dirbti beveik 20 metų. Kas lėmė ir lemia tokį jūsų pasirinkimą?

Pasakysiu pagrindinę mintį, - į KKT važiuoju kaip į antrus namus, kuriuose yra stabilumas, geras mikroklimatas ir kolegos, kuriais pasitikiu.

Ir dar man gera žinoti, jog aš esu savo šeimos tarsi antra karta, kuri tęsia pradėtą profesinį kelią uosto įmonėje.

• Tatjana, tai kas yra Jūsų sėkmės variklis?

Manau, jei žmogus nekeičia veiklos ir netobulėja – užguja rutina, jis nebemąsto, dirba kaip automatas. Ne veltui japonai sako, kad žmogus kas septynerius metus turi keisti – arba darbą, arba profesiją. Išėjęs į kitą sferą kitaip mąsto ir save atiduoda maksimaliai. Mano atveju taip ir yra, nekeičiu įmonės, bet keičiu pozicijas ir profesijas.